You are here:--Kam reikalinga šeimos fotografija?
  • seimos fotografai

Kam reikalinga šeimos fotografija?

Yra nuostabi Leonardo Da Vinči istorija apie vienišą Kedrą. Istorijos esmė, kad likęs vienas su vėtra nepakovosi. Likęs vienas neatsilaikysi. Nuo to karto, kai išgirdau žmogaus ir medžio palyginimą, kitaip pažvelgiau į miškus, medžius, sodus. Mūsų stiprybė yra žmonės aplink mus. Ir dažniausiai tai mūsų šeima, draugai, giminaičiai.

Visai neseniai medžio pavyzdys atėjo į mano suvokimą ir dar kiek kitokia prasme – papildančia ir praplečiančia. Mes esame šakos, mūsų tėvai yra kamienas, o mūsų seneliai yra šaknys. Man asmeniškai šis pavyzdys tapo labai svarbus, nes jis padeda parodyti mano sūnui jo ryšį su savo medžio dalimis. Jo tėtis mirė kai sūnus dar nebuvo gimęs, tėčio mama gyvena Ukrainoje ir mes ją matėme tik du kartus ir labai trumpai, senelio iš tėčio pusės gyvūjų tarpe seniai nėra. Ir tuo metu kai jo piešiniai rodė dalykus, kurių Jis būdamas 7-erių niekada neiškomunikuotų, aš suvokiau jog jis gyvena matydamas tik pusę savo medžio, kad jis negali tvirtai stovėti ant žemės jei nėra balanso. Taigi ėmėmės projekto, sukūrėme medį, aplink jį sukabinome nuotraukas. Pamenu kaip sukluso sūnus, kai pasakojau jam ir net parodžiau žemėlapyje, jog Ukrainoje yra močiutė, kuri kiekvieną ryta melsdamasi prisimena ir jį, kad apie jį galvoja ir siunčia palaiminimus. Jo širdelėje vyko perversmas. Nekalbant jau apie tėtį, jo nuotraukas ir istorijąs. Dabar jis jaučia, jog visos jo medžio dalys yra vietoje, jog jos stiprios ir jomis teka gyvybė. Tiesa, tai nuolatinis darbas, tą gyvybės šaltinį reikia nuolat palaikyti, papildyti. Tačiau, daug lengviau pildyti, kai tą šaltinį atradęs.

Sūnus turi savo medį, aš turiu savo. Man ir reikia kurti, papildyti, jį maitinti ir palaikyti. Nes tame mano medyje iki šiol buvo daug silpnų vietų. Tas procesas yra amžinas, niekad nesibaigiantis, visą gyvenimą aš būsiu medžio dalimi, kartu aš amžinai būsiu medžiu visumoje. Domėjimasis savo protėviais ir girdėjimas istorijų apie jų gyvenimus yra didelis lobis, nes atrandi daug įdomybių. Na pavyzdžiui- senelis gimė Urugvajuje. O kodėl? O kaip? Keletas fotografijų iš ten sukelia dar didesnį susidomėjimą. O kas jei mes žinotume daugiau istorijų apie tėvų ir senelių gyvenimo pasirinkimus, jų patirtis, jų situacijų sprendimo būdus, meilės kalbą, įpročius. Fotografijos leidžia akies krašteliu pasižiūrėti į jų gyvenimo istorijas, vizualiai pasakojant senelių esėjimą paprastame buvime. Kartais žvelgdami į jas atpažįstame tą pačią šypseną, kuria šypsomės ir mes. Kokius jausmus jums žadina, kai atrandate savo protėvių nuotraukas, kai šis keberiojasi į medį, dūksta su savo šuniu, gano karves o gal tiesiog stovi po lietumi gaudydamas lietaus lašus?  Fotografijos padeda vieniems kitus pažinti, suartina, širdyje kuria tiltus vedančius į jų gyvenimus, o galgi atsiranda ir daugiau syvų, sujungiančių šakas su kamienu ir šaknimis. Syvų kurie atneša gyvybę į šakas, stiprindami jas, duodami jėgų krauti žiedus ir megzti vaisius, o vėliau juos nokinti.

Tapkite šaknimis savo vaikaičių medžiuose, kurios maitins juos išmintimi. Dokumentuokite savo istorijas, savo kasdienybę. Paprasta diena, diena viena iš daugelio, gali išsaugoti jūsų kasdienybės grožį. Fotografija neatskleis visos istorijos, bet jose apsigyvens jausmai, detalės, kurios žadins prisiminimus, istorijos, palaikys pasakojamus iš lūpų į lūpas.

Ir jūs stiprinsite savo medį – savo šakas, kamieną ir šaknis.

Susisiekime ir kurkime šeimos fotografija ir šeimos fotosesiją.

By | 2018-10-19T08:41:49+00:00 birželio 25th, 2018|Categories: Šeimos fotosesija|Tags: , , |0 Comments

Leave A Comment